SAUGUS MIESTAS PROJEKTO REZULTATAI

Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras kartu su partneriais: Liepojos centru Marta, Šeimos ir vaiko gerovės centru, Liepojos savivaldybės socialiniu skyriumi bei kitomis institucijomis nuo 2018 metų balandžio mėnesio vykdo projektą pavadinimu „Moterys ir vaikai – saugūs savo mieste“ (Women and children safe in their city, kodas LLI-392).

Projektu yra siekiama mažinti smurtą artimojoje aplinkoje. Projekto rėmuose analizuojamos bei tobulinamos paramos ir konsultavimo paslaugos nukentėjusiems moterims ir vaikams. Šių paslaugų vystymas grindžiamas tarpdisciplininiu komandiniu darbu, kuomet socialiniai darbuotojai, teisininkai, psichologai bei kiti specialistai dirba kaip vieninga komanda, padedanti aukai nutraukti smurtinius santykius ir pradėti gyvenimą be smurto. Projekto metu buvo dalinamasi Latvijos ir Lietuvos nevyriausybinių organizacijų, policijos pareigūnų ir savivaldybių atstovų žiniomis ir patirtimi. Projekto tikslams pasiekti be kitų veiklų dar buvo atlikti tyrimai, kurių metu buvo bendraujama su nukentėjusias asmenimis.

 

Pagalbos priemonių vertinimas

Pirmoji užduotis, kurią iškėlė projekto vykdytojai, buvo ištirti, kaip asmenys, kurie kenčia nuo smurto artimoje aplinkoje, vertina jiems teikiamą psichosocialinę pagalbą. Tam buvo atliktas dviejų etapų tyrimas: iš pradžių – anoniminė apklausa, kurioje asmenys galėjo pateikti savo nuomonę apie pagalbą teikiančias organizacijas ir institucijas (krizių centrus, policiją, medicinos įstaigas bei teismus), o toliau likę atvirais klausimai buvo pateikti interviu metu 40-čiai nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusių moterų: 20 jų gyvena Klaipėdoje, 20 – Liepojoje.

Tyrimas vyko daugiau nei pusę metų, ir tyrėjai susidūrė su sunkumais, pasiekiant nuo smurto nukentėjusius asmenis, kurie sutiktų atsakyti į klausimus apie savo smurto ir pagalbos priėmimo/nepriėmimo patirtis, nesvarbu ar raštu ar per individualius susitikimus. Tai nebuvo netikėta, nes Specializuotos kompleksinės pagalbos centrai, siūlantys psichosocialines paslaugas nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusiems asmenims, dažnai susiduria su situacijomis, kai žmonės domisi psichologo ar teisininko pagalba, bet vis tiek dėl vienokių ar kitokių priežasčių jos atsisako. Iš kitos pusės, lieka nemaža dalis asmenų, kurie

Taigi pirmuoju tyrimu tyrėjams pavyko pasiekti 70 Lietuvos ir 30 Latvijos gyventojų, kurie užpildė klausimynus. Kadangi imtis nebuvo pakankama daryti apibendrinančias išvadas, galime pateikti tik kai kurias atsekamas tendencijas.

Dauguma aukų “tvarkosi” savarankiškai

70 proc. apklaustų moterų (o 100 proc. apklausoje dalyvavusių asmenų buvo būtent moterys) į klausimą, ką jos daro smurto artimoje aplinkoje atveju, atsakė, kad deda pastangas, kad susitvarkytų savarankiškai. Tai rodo, kad nenoras ar negalėjimas kreiptis pagalbos yra vis dar paplitę Lietuvos ir Latvijos visuomenėse. Kai kurios respondentės pateikė šiek tiek išsamesnius atsakymus į šį klausimą, ir štai, kas jų yra rašoma (gramatika ir punktuacija palikta originali):

  • “Kreipčiausi, jei būtų daugiau ir įvairiapusiškesnės pagalbos.”
  • “Kreipčiausi, jei žinočiau, kad nebus numota ranka, nes smurtas ne fizinis. Policijoje mano pareiškimą atmetė, nes nematė grėsmės mano gyvybei.
  • “Kreipčiausi, jei būčiau tikra, kad pagalba padės išspręsti problemas.”
  • “Vistiek bijau ir manau bijosiu, nesikreipsiu.”
  • “Pasimetusi nežinau kaip geriausia.”
  • “Dažnai smurto atvejais, negalvoji kad šis atvejis yra toks blogas, jog reikėtų
    kreiptis į institucijas ir yra kitų, kurie susiduria su didesniu smurtu ir būtent tie
    žmonės turėtų gauti pagalba. Labai sunku pripažinti, jog nepaisant socialinės
    padeties Tau gali reikėti pagalbos,siekiant pakeisti esamą situaciją.”

Šie atsakymai kalba apie baimę, apie nepasitikėjimą tiek savimi, tiek institucijomis, nes nežinia, ko tikėtis, kas tai per pagalba, ar nebus dar blogiau. Visgi po 30 proc. apklaustųjų teigė, kad kreiptųsi psichosocialinės pagalbos arba į policiją. Tad, nors pasitikėjimo lygis nėra aukštas, moterys visgi drįstų ieškoti pagalbos krizių centruose arba teisėsaugos institucijose.

Svarbiausias nuo smurto nukentėjusių asmenų poreikis, o tai pažymėjo daugiau nei 90 proc. apklaustųjų, yra saugumas. Antroje vietoje pagal populiarumą buvo psichologinė arba emocinė parama. Vadinasi, žmonės pripažįsta, kad kentėti vienumoje yra sunku, tačiau neviltis, baimė, gėda ar kiti neigiami jausmai, tikėtina, ne visada leidžia jiems žengti aktyvius žingsnius, siekiant specialistų paramos.

Labai mažai informacijos pavyko surinkti apie tai, kaip moterys vertina medicinos įstaigų ir teismų darbą smurto artimoje aplinkoje atvejais. Panašu, kad tik visai nedidelė dalis apklaustųjų (mažiau nei 6 proc. per abi šalis) susidūrė su teismų praktika. Tam antrina ir bendra Lietuvos statistika, kuri rodo, jog tik penktadalis smurto artimoje aplinkoje atvejų pasiekia teismą. Kas liečia medicinos įstaigas, jos, matyt, nėra vertinamos kaip pagalbos teikimo sistemos dalis. Jos vertinamos tik iš medicininės pagalbos teikimo perspektyvos ir, panašu, kad ši padėtis išliks nekintanti dar ilgai, nes net tarpinstitucinio bendradarbiavimo susitikimuose Lietuvoje medicinos darbuotojų atstovų yra mažuma. Ši spraga gali lemti tai, kad, nepaisant įpareigojimo pranešti apie visus gydymo įstaigose fiksuojamus smurto atvejus, nemažai jų paslysta per medikų nepasiruošimą (nenorą / laiko neturėjimą ar kt.)  atpažinti smurto artimoje aplinkoje požymius.

Interviu atskleidžia pagalbos teikimo sistemos trūkumus

Po kiekybinio tyrimo atlikimo, tyrėjai suprato, kad nemažai informacijos taip sakant “iš pirmų lupų” vis dar trūksta, tad buvo organizuoti individualūs susitikimai su smurto artimoje aplinkoje aukomis ir pravesti giluminiai interviu. Moterų buvo prašoma išsamiai papasakoti apie savo asmenines patirtis, susidūrus su pagalba teikiančiomis organizacijomis ir institucijomis.

Daugiausiai moterys galėjo papasakoti apie bendravimą su policijos pareigūnais, psichosocialinės srities specialistais (psichologais, socialiniais darbuotojais), nemokamai skiriamais teisininkais bei vaikų teisų apsaugos specialistais. Šiek tiek duomenų pavyko surinkti apie moterų patirtis, kreipiantis į savivaldybių socialinės paramos skyrius, maisto banką bei kitas panašias įstaigas.

Moterų nuoširdūs atsakymai parodė, kad nepaisant bendrai gerėjančios situacijos Lietuvoje ir pagalbos galimybių plėtros, vis dar kyla problemų, kurios sunkiai ar lėtai sprendžiamos.

Visų pirma, buvo paminėta informacijos apie pagalbos galimybės stoka arba neišsamumas, kas verčia nukentėjusiąsias abejoti, ar jos tinkamai supranta pagalbą teikiančių organizacijų funkcijas.

Ar padedama tik fizinio smurto atvejais?

Priminsime, kad Klaipėdos mieste veikia dvi nepriklausomos organizacijos, kurios teikia pagalbą nuo smurto nukentėjusiesiems – tai Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras, kuris atlieka Specializuotos pagalbos centro (pagalba visiems nuo smurto nukentėjusiems asmenims, nepriklausomai nuo lyties) funkcijas ir Šeimos ir vaiko gerovės centro Pagalbos moterims padalinys (pagalba tik moterims su vaikais). Tiek viena, tiek kita organizacija teikia moterims nemokamas psichologų, teisininkų paslaugas, Pagalbos moterims padalinyje taip pat suteikiamas apgyvendinimas iki pusės metų.

Abiejų organizacijų kontaktai yra laisvai prieinami internete, nurodyti telefonai ir darbo valandos, tačiau dėl neretai sudėtingų gyvenimo sąlygų ir moterų išgyvenamų stiprių neigiamų jausmų, jos praneša, kad sunkiai supranta pateiktą informaciją. Viena iš pašnekovių sako: “- …Bet man kažkaip skurdžiai pasirodė puslapis ir tikrai… Arba man kažkas tada akyse buvo. Gal klaidinanti ta informacija buvo, nes čia tik tais ta prasme tik fizinis smurtas.” Kita apklaustoji jai antrina: “…bandžiau internete ieškotis kažkokios informacijos, nelabai kažką radau iš tikrųjų, kas konkrečiai kas, ką veikia. Iš tikrųjų aš galvojau ar aš galiu kreiptis nes nebuvo to, tik psichologinis smurtas buvo. Buvo parašytas smurtas, aš tikrai jau galvojau, kad turi būti panaudotas fizinis. Ir aš kažkaip tai sudvejojau, gal tiesiog šiaip, atrodo nedrąsi, bet einu, padarau, klausiu.”

Taigi kartais moterims atrodo, kad į organizacijas galima kreiptis tik patyrus vienos rūšies smurtą – fizinį. Iš tikrųjų psichologinė bei kita socialinė parama teikiama nemokamai, net ir tuo atveju, jeigu kenčiama nuo emocinio, ekonominio smurto, persekiojimo, patyrus seksualinę prievartą. Tad jokių formalių apribojimų kreiptis pagalbos tikrai nėra. Bet koks smurtas, net nepaliekantis fizinių įrodymų yra smurtas, jis paverčia aukų gyvenimą nepakeliamu, tad profesionalus palaikymas yra viena iš priemonių, padedanti išsivaduoti iš toksiškų santykių, atsitiesti ir pradėti naują gyvenimą.

Svarbu pabrėžti, kad pagalba abiejuose centruose yra nemokama, siūlomos psichologo ir teisininko paslaugos. Psichologo konsultacijos, pasirodo, tampa paskata moterims išdrįsti kreiptis. Viena iš moterų teigia: “…man buvo blogai. Ir man kažkaip pasakė, kad nemokama. Galvoju gal psichologo pagalba, kažką. Ir tada tik pradėjau dirbti po užsienio ten nepasisekė ir visa kita ir pinigai. Pas kažkokį psichologą nueiti kainuoja, tai galvoju gal. Paskui pasakė apie teisininką.” Tas žingsnis ateiti iki psichologo kabineto paprastai būna baugus, apie psichologus visuomenėje sklando daug gandų, vyrauja išankstinės nuostatos ir neigiamas požiūris į neva “beprasmiškus pokalbius.” Nemaža dalis Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro klienčių taip ir neišdrįsta ateiti į pirmąją konsultaciją, net susitarus dėl tinkamo laiko. Tai tikrai nėra lengvas žingsnis, tačiau išdrįsusios paprastai nesigaili ir net įpranta lankytis iškilus naujiems sunkumams.

Viena iš respondenčių štai ką rašo apie savo patirtį lankantis pas psichologę: “Su psichologe iki šių dienų labai gerai bendraujam ir tikrai dar tokią dailės terapiją čia pradėjo vesti. Tai man vienintelis išsigelbėjimas per tą praktiką, per kitų moterų pokalbius, patirtį, nes tada tu jautiesi vienišas, tik tau vienam čia taip ir taip, bet pasirodo, kad ne, ir man kažkaip per tai atėjo pasitikėjimas, savivertės tokios daugiau per visą tą praktiką.”

Verta atskirai paminėti, kad neegzistuoja visiems tinkančių psichologų ar psichoterapijos krypčių. Kiekvienas klientas laisvas rinktis tai, kas jam tinkama, tačiau atsisakyti pagalbos susidūrus su pirma kliūtimi ar nepatikusiu psichologu nėra rekomenduojama. Juk niekas nenustoja gydyti dantų ar kirpti plaukus dėl to, kad gydytojas ar kirpėja pasirodę esą “nevykę”, tai kodėl netikęs psichologas turi atbaidyti nuo asmeninių problemų sprendimo ir greitesnės kelionės laimingesnio gyvenimo vardan?

Ginti, saugoti, padėti

Su teisėsaugos institucijomis situacija, kalbant apie smurto artimoje aplinkoje atvejus, kiek sudėtingesnė, ir jos gerėjimas priklauso ne vien nuo specialistų kompetencijos, bet ir nuo įstatyminės bazės tobulumo. Teisinėje sistemoje, o ypač baudžiamojoje teisėje, beveik kiekvienas žodinis parodymas turi būti palaikomas daiktinių įrodymų. Fizinis smurtas įrodomas medicininės ekspertizės atlikimo pagalba, grasinimai nužudyti – pokalbių ar susirašinėjimų įrašais, psichologinis puolimas – vaizdo įrašais ir kt. Todėl dažnai moterys kalba apie tai, kad joms nepavyksta rasti bendros kalbos su pareigūnais ar tyrėjais.

Atvejais, kai moterys nesijaučia stiprios atstovauti savo teises policijos komisariate, jos gali pasitelkti į pagalbą teisininkus. Viena iš tiriamųjų teigia: “Ir tikrai man labai padėjo (teisininkė – aut.) ir aš gavau tas kardomąsias priemones metus laiko. Tai vis tiek vien dėl jos ir ji mane gynė policijoj labai, nes policijoj gavosi taip, jeigu tu nesi sumušta, sužalota ir visa kita reiškia tu išsigalvoji ir panašiai ir ten visą dieną kankina, klausinėja, bando sumaišyti viską ir ateina vyras į akistatą. Ir viskas čia su juo gerai, atsiprašė ir niekas čia nenori normaliai pradėti tyrimą, nieko daryti.

Kol kas, deja, nevyriausybinių organizacijų atstovams sunku įtikinti tyrėjus, kad akistatos naudojimas, nagrinėjant smurto artimoje aplinkoje atvejus, daro daugiau žalos nukentėjusiems, nei “panaikina šalių prieštaravimus”. Pareigūnai remiasi įprasta praktika ir savo “per laiką patikrintais” metodais, tačiau aukos dažnai pasimeta nuo tokių “metodų”, o ir smurtautojai neretai moka pasinaudoti proga bei žvilgsniu/žodžiu/gestu taip įbauginti nukentėjusį, kad visi kaltinimai būna atsiimti akimirksniu. Staiga pasirodo, jog “nebuvo jokio smurto”, “apsirikau”, norėjo atkeršyti”, “norėjau nuo gėrimo atbaidyti”, “išsigandau, bet iš tikrųjų jis tik pakeltu balsu kalbėjo”… Kiekvienas ar kiekviena, kas buvo tokioje situacijoje, gali pratęsti savo variantu.

Sunkumai pakeliui į teisingumą

Teismai, kaip jau buvo minėta anksčiau, dar viena “sudėtinga” institucija, kurioje nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusiems asmenims tenka arba tvarkyti santuokos nutraukimo reikalus arba dalyvauti baudžiamajame procese. Kai kurios moterys net nepradeda procesų, nes turi finansinių sunkumų: “Aš buvai tik tik grįžusi (iš užsienio – aut.), gavusi naują darbą aš tiesiog finansiškai pasiskaičiavau kiek man kainuos brangiai skyrybos jei per teismus. Žyminiai mokesčiai, visa kita.

Nei viena iš apklaustų moterų nieko negalėjo papasakoti apie baudžiamąjį procesą, jų bylos teismų taip ir nepasiekė: ” ...kad tos tikros reakcijos nebuvo ir, kad tyrimas buvo nutrauktas, nes neva jis sutuoktinis neišgirdo, kai policininkai siūlė papūsti. nors ten aiškiai parašyta, kad jis atsisakė pūsti. tai kur… teisingumo nėra ir teismas gauna tokius raštus ir nesuveda galų, kad čia vienaip sako, o tyrėjas atrašo, kad jis nekaltas, nemato tos korupcijos, tų išvedžiojimų tokių ir, kad vat institucijos leidžia bujoti alkoholikui.

Vaikų teisės prieš moterų teises

Dar viena institucija, su kuria tenka susidurti moterims, patiriančioms smurtą ir auginančioms nepilnamečius vaikus – vaikų teisių apsaugos specialistai. Čia pateikiame keletą citatų, kurios kalba pačios už save:

“Vaikų teisės. Aš supratau, kad aš nieko nebedarysiu. Pamačiau, kad viskas pakrypo standartiškai, oficialiai. Apklausė jį, vaikus. Kaip į vaikus šlysi, gerai, kad vaikus apklausti, čia reikia gero psichologo ir ilgo laiko. Gaunu laišką ir jis gauna raštą, kad siūlo mediaciją. Būtinai su paryškinimu psichologo konsultaciją. Aš jiems sakau, parekomenduokite psichologą. Deja, nieko negalime parekomenduoti.”
Vaikų teisės, aš skaitau, vaikams padeda ne moterims, nes mano vaikui žala kol kas nedaroma. Jis kol kas nešneka, bet jeigu ateity tėvas taip bendraus su vaiku necenzūriniais žodžiais, vaikas perims iš tėvo. Vien dėl to aš pateikiau pokalbius, kaip šneka su vaiku.<…>. Taip visus tuos įrašus pateikiau, žiūrėsim kaip toliau. Va bandė (aut.- vyras) rašyti pareiškimą į policiją.

Šeimose, kuriose auga vaikai ir yra smurtaujama, sudėtinga apginti visų šalių interesus vienu metu: smurtautojui užtikrinti nekaltumo prezumpciją, kol nebus įrodyta kaltė, aukai suteikti palaikymą, kad ji galėtų pasitraukti iš smurtinių santykių, o vaikams garantuoti fizinį saugumą bei užkirsti kelią emociniam traumavimui. Kai tiek “kintamųjų” dalyvauja procese, specialistams tenka rinktis prioritetus, tad vaikų teisių apsaugos specialistai neretai koncentruojasi tik į vaiko gerovę, net tais atvejais, kai ji galėtų atsirasti pirma apginus nuo smurto kenčiančio suaugusiojo interesus.

Apibendrinant surinktą informaciją, galima teigti, kad mūsų visuomenė eina tinkama linkme smurto artimoje aplinkoje supratimo ir nukentėjusių asmenų gynimo kelyje, tačiau taip pat akivaizdu, kad laukia dar didelis darbas. Kaip tyrėjai pamatė to darbo tikslą, tai visų pirma visiems specialistams, dirbantiems su šia opia problema rekomenduotina galutinai susitarti dėl darbo su smurto artimoje aplinkoje atvejais tvarkos ir kiek įmanoma universalizuoti tiek surinktas apie aukų poreikius žinias, tiek atsisakyti bet kokių išankstinių nuostatų ypač smurto aukų atžvilgiu, kad skirtingų organizacijų bendradarbiavimas vyktų ne diskusijų, bet mokslo, teisės ir gerosios praktikos derinio pagrindu.

Tyrimą atliko:
Lietuvos pusėje: psichologinio konsultavimo ir tyrimų įmonė “Kamiva” ir Klaipėdos socialinės ir psichologinio pagalbos centro psichologė Vaida Sakalauskienė, duomenis padėjo rinkti ir sisteminti kiti Centro darbuotojai. Latvijos pusėje: tyrėjos Ilze Mileiko ir Else Lasmane.

2014–2020 m. Interreg V-A Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programa. Daugiau apie programą: www.latlit.eu.