Profesionalumas ar žmogiškumas – kas svarbiau? II dalis

Kas yra tikrasis profesionalumas? Kaip mes atrandame savo pašaukimą? Kada mes dirbame su atsidavimu, o kada - tiesiog "stumiame" darbo laiką? Šie ir panašūs klausimai ateina ne į kiekvieną galvą, tačiau jei joje vis gi apsigyvena - tai dažniausiai užsibūna ilgam...

Pirmąją straipsnio dalį skaitykite čia.

Vieni mūsų, įsidarbindami, bando apgauti kitus – vadovus, kolegas – ir vaizduoja, jog puikiai susitvarko su patikėtu darbu, kiti gi darbe jaučia nuolatinę įtampą ir imasi vis naujų atsakomybių, dažnai tai darydami savo sveikatos sąskaita. Abu atvejai, be jokios abejonės, yra kraštutiniai, tačiau kontinuume tarpe vieno ir kito kiekvienas mūsų gali atrasti save. 

Taigi, kaip sekasi tiems, kas jaučia nuolatinę įtampą dėl darbo? Natūrali ir aiški yra naujoko įtampa: kai žmogus tik ateina dirbti ir stengiasi kiek daugiau, nei įprasta, nes suvokia, kad daug ko reikia išmokti, perprasti darbo specifiką ir metodus, pritapti prie kolektyvo, išsiaiškinti, kas per “žvėrys” yra jo ar jos vadovai ar kolegos, galų gale – atrasti savo vietą jų tarpe. 

Vidutiniškai naujokas apsipranta per maždaug pusmetį. Įtampa po to laiko jau ima slūgti, entuziazmas kiek prislopsta, susiformuoja tam tikri darbiniai įpročiai ir įgūdžiai, įvyksta mažiau ar labiau sėkminga adaptacija prie kolektyvo. Beje, visiškai nesėkmingas adaptacinis periodas paprastai baigiasi ties bandomojo laikotarpio pabaigą: arba darbuotojo atleidimu, arba jo/jos savanorišku pasitraukimu.

Tačiau dirbančių žmonių tarpe vis atsiranda tokių, kurie net ir po kelių metų, praleistų dirbant tą patį darbą, vis nenustoja jausti nerimo: jie pergyvena, kad pavėlavo atsakyti vadovui, net jei pastarasis, nepaisydamas jokių darbo normų, siunčia savo paliepimus elektroniniu paštu vidurnaktį; nerimauja, kad praleido kliento skambutį, nors gal patys tuo metu gulėjo operacinėje ar net laidojo savo artimąjį… Šie elgesio scenarijai gal ir pernelyg sutirština spalvas, tačiau irgi yra visai tikėtini. Prisiimamos atsakomybės ribos prasiplečia tiek, kad viso ko toleravimas iš vadovų, klientų ar net draugų pusės tampa tiesiog nebevaldomas.

Žiūrėk, čia išbėgama iš vaiko gimtadienio, nes vadovas liepė paruošti ataskaitą, kurią pats/pati žadėjo užpildyti dar prieš savaitę, kitoje situacijoje – sergančiai mamai nepavyksta nuvežti vaistų, nes kolega, turėjęs naktį budėti be perspėjimo išvažiavo į sodybą ir kiek padaugino alkoholio, ir dabar ji tenka pavaduoti, trečioje situacijoje – geriausiai draugei organizuojamas ir apmokamas mergvakaris, nes ji neva neturi kitų atsakingesnių ir labiau pasiturinčių draugių. 

Tokių ar panašių neįtin racionalių situacijų yra ir bus apstu, nes, pripažinkime, tam, kad pradėtum kitiems sakyti “ne”, turi turėti žymiai didesnės drąsos, negu švaistyti  į kairę ir į dešinę visiems patogų ir malonų “taip”.

Paradoksalu, tačiau tokie nerimastingi ir nuolat užsiėmę darbuotojai puikiai suvokia, kad daro kažką ne taip: nebemoka ilsėtis, nebejaučia pasitenkinimo gyvenimu, gyvena nuolatiniame bėgime, tačiau prabėgę kritinį tašką, jau nebegali sustoti: atsakomybių kalnai darosi vis aukštesni, energijos lygis – vis žemesnis, ir nors, atrodytų, jau seniai turėjai atsidurti viršuje, realybėje – vis mankštiniesi papėdeje. Judėjimas lyg ir vyksta, bet tik vietoje…

Koks jų indėlis į bendrą visuomenės gerbuvį? Nelaimingi darbuotojai, kurie didžiąja dalį savo jausmų pradeda reikšti per psichosomatinius sutrikimus, fizines traumas (daugiausia ištinkančias dėl sumažėjusios dėmesio koncentracijos) ar per tikras nuo ilgalaikio streso atsiradusias ligas. Tai nuolatiniai poliklinikų ir ligoninių lankytojai, kurie ieško ligų, kokių nei vienas pats jautriausias tyrimų įrenginys neras – jie ieško savo skausmų priežasčių už pasirinkto gyvenimo būdo ribų. 

Be jokios abejonės bet kokia ilgai negydomas sutrikimas, ar tai būtų tikra ar “menama” liga, gali virsti tikra problema – keliu į dalinį ar visišką darbingumo praradimą, kai sugrįžimas bent į pradinę sveikatos bei psichinės gerovės būseną užtruks dvigubai daugiau, nei ėjimas link prarajos, kitaip dar vadinamos “darboholizmu”…

Mūsų Centras siūlo psichologinę pagalbą tiems, kad patiria sunkumų ieškant darbo šiuo nelengvu laikotarpiu. Įgyvendindami Klaipėdos miesto savivaldybės inicijuotą Socialinę atskirtį patiriančių asmenų integracijos į darbo rinką projektą, siūlome miesto gyventojams registruotis į individualias konsultacijas  dėl efektyvios darbo paieškos. Per konsultacijas mes:

  • padėsime pataisyti ir patobulinti Jūsų gyvenimo aprašymą;
  • aptarsime darbo paieškos galimybes Jūsų konkrečiu atveju;
  • kartu apsvarstysime, kokių žingsnių galima imtis, kad darbo paieška keltų kuo mažiau streso.
  • kalbėsime apie tai, kas Jums atrodo svarbu, ieškant savo gyvenimo kelio ir galimybių užsidirbti.

Teikiama pagalba yra nemokama. Galime bendrauti tiek akivaizdžiai – gyvų susitikimų metu, tiek nuotoliniu būdu – telefonu ar internetu.

Užsiregistruoti nemokamoms konsultacijoms galima tel. +370 634 32631 arba el. paštu: olga.kirejeva@moteriai.lt.

Klaipedos miesto savivaldybes logotipas

Projektas finansuojamas iš Klaipėdos miesto savivaldybės lėšų.