Dialogo paieškos

Rugpjūčio 11 d. Klaipėdos apskrities vyriausiajame policijos komisariate įvyko susitikimas, kurio tikslas buvo paruošti policijos pareigūnų mokymų planą iki šių metų pabaigos. Šiame plane numatyti 7 susitikimai su Klaipėdos mieste ir rajone patruliuojančiais pareigūnais bei jų viršininkais. Susitikimų tikslas yra aptarti smurto artimoje aplinkoje problematiką ir padėti pareigūnams suprasti šių nusikaltimų esmę bei nukentėjusių asmenų sunkumus.

Atrodytų, viešajame sektoriuje dirbančių darbuotojų, tame tarpe ir policijos pareigūnų, mokymams ir taip skiriama nemažai laiko ir lėšų, tai iš kur vis atsiranda poreikis? Kaip žinia, Specializuotos kompleksinės pagalbos centrai teikia pagalbą nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusiems asmenims, jų specialistų žinios ir darbo su klientais patirtis leidžia jiems plačiai ir išsamiai kalbėti apie sisteminį smurtą patiriančio asmens psichikos ir elgesio ypatumus, apie tai, kodėl taip dažnai šeimos smurto aukos nenoriai duoda parodymus ir taip vangiai reaguoja net į aplinkinių pastangas joms padėti. Todėl kuo dažniau pareigūnai bendrauja su socialinę bei psichologinę pagalbą teikiančiais specialistais, tuo daugiau jie sužino apie nukentėjusiųjų būsenas bei galimus elgesio būdus.

Teisinėje sistemoje dirbantys žmonės dažnai yra linkę supaprastinti smurto artimoje aplinkoje reiškinį. Teisinė šių įvykių interpretacija remiasi įstatymo raide, pagal kurią viskas turi vykti įprasta vaga, kaip tai: įtariamasis įvykdo nusikaltimą, tarkim, panaudoja fizinę jėgą prieš pilnametį savo šeimos narį, nukentėjęs šeimos narys iškviečia policiją ir duoda konkrečius parodymus, kas, kaip ir kur jį/ją sumušė, įtariamasis išvežamas iš įvykio vietos, policijoje sprendžiama dėl jam taikomų kardomųjų priemonių. Toliau irgi viskas turi vykti logiškai ir aiškiai: nukentėjęs asmuo atvyksta pas tyrėją ir pakartoja įvykio metu duotus parodymus, kurių pagrindu įtariamajam pritaikomos įstatymuose numatytos poveikio priemonės. 

Niekam ne paslaptis, jog smurto artimoje aplinkoje atvejais dažnai naudojama, liaudiškai sakant, “taikos sutartis”, kai, cituojame Lietuvos teisininkus, “ikiteisminis tyrimas nutraukiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimu, patvirtinančiu prokuroro nutarimą dėl tyrimo nutraukimo ir kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pastarajam susitaikius su nukentėjusiuoju.” Ilga ir sudėtinga formuluotė, kuri reiškia elementarų faktą: smurtautojas ir auka susitaiko iki kol smurtautojas “neprisidirba” pakartotinai. Kaip neretai yra teigiama, šis baudžiamosios bylos užbaigimo metodas leidžia užtikrinti nukentėjusiojo teises, jo interesą būti apsaugotam nuo smurto, kartu tam tikrus suvaržymus ir apribojimus patiria smurtautojas, tokiu būdu atkuriama šeimos ramybė, iki konflikto buvę santykiai, sutaupoma piniginių ir laiko kaštų.

Čia taip yra teisinėje teorijoje, praktikoje mes turime kiek kitokį vaizdą. Mažai kam iš policijos pareigūnų, tyrėjų ar prokuratūros darbuotojų kyla mintis, jog šis procesas neišvengiamai strigs, o nukentėjusiosios pusės niekaip nepavyks įtikinti, jog užtikrinamas jo/jos “interesas būti apsaugotam nuo smurto”. Ką mes, suvidurkinus visus smurto artimoje aplinkoje įvykius, turime realybėje: įvyksta smurtas, įbauginta auka iškviečia pareigūnus, smurtautojas arba išvežamas, arba, jei “nerasta nusikaltimo sudėties”, antai akivaizdžių smurto žymių ar auka kažkaip “neaiškiai” papasakoja apie įvykius, paliekamas vietoje… 

Trumpai panagrinėkime variantus su smurtautojo sulaikymu. Paimkime tuos atvejus, kurie kartojasi ypatingai dažnai, juk virš 80 proc. visų smurto artimoje aplinkoje atvejų smurtautojai yra vyrai, nukentėję asmenys – moterys. 

Taigi pirmas įvykių variantas, kai smurtautojas išvežamas ir auka lieka viena. Pabuvus su savo mintim kurį laiką pastaroji ne juokais išsigąsta, pradeda galvoti, ką gi ji ką tik pridirbo: juk ne pirmas kartas, kai gavo nuo vyro, galėjo ir šį sykį pakentėti, o dabar tai bus bėdų, grįš – gaus dar stipriau… Ir, jausdama didžiulę kaltę dėl savo “drąsaus sprendimo” ir dar didesnę baimę dėl gręsiančių pasekmių, bėga į komisariatą, palei seną įsivaizdavimą “atsiimti pareiškimo”. Policininkai šokiruoti ir supykę, juk bandė apsaugoti žmogaus gyvybę, o tas žmogus bet kokios pagalbos atsisako, žiūrėk, dar ir apkaltina pareigūnus, kad skriaudžia “mylimą vyrą”. Iracionalu, ar ne? Bet tame yra smurto artimoje aplinkoje paradoksas – nebūti logišku, bet tarnauti nuolatiniam sistemos palaikymui: “aš tave mušu, aiškinu, kad tu pati dėl to kalta, todėl ir baudžiu, o tu iš tiesų jautiesi kalta ir net atsiprašai, kad begelbėdama savo gyvybę, pakišai mane mentams…” (aut. –  žargonas naudojamas suvokimo supaprastinimui).  

Antras įvykių vystymosi variantas, kai smurtautojas išvežamas, o auka kviečiama atvykti į policiją ir pakartoti parodymus protokolui. Nukentėjusi moteris, kuri jau kaip ir pasiryžusi “eiti iki galo” ir pasodinti tą nėkadėją, nuvyksta į komisariatą. Jai dar galimai paskiriama akistata su įtariamuoju, kuri malonumas, aišku, menkas, bet joje galima save atstovėti, policininkai yra šalia, jeigu ką. Toliau tyrėjas/-a moteriai paaiškina, kad įtariamasis kaip ir laikomas “kaltu”, pripažįstama, kad jis smurtautojas ir šiaip nelabai doras pilietis, bet juk “visų nesusodinsi”, ir pasiūloma sutuoktiniams/sugyventiniams “susitaikyti”. Tie, kas dirba anapus aukštų komisariato vartų, suvokia, kad šis pasiūlymas turės teisinių pasekmių nėkadėjui, kad pastarasis turės didelių problemų, jei į tuos namus pareigūnai vyks pakartotinai dėl naujo įvykio. 

Tuo tarpu auka neretai supranta iš viso to vieną – ji su vyru “susitaikė”, policija nieko negali su juo padaryti, tik pagrasinti kažkokiomis neapibrėžtomis frazėmis: “muši dar kartą, gausi teistumą”, o šiaip jis ir toliau ją gali tyliai ėsti, gal jau ne kumščiais, bet žodžiais, ir niekas šiame pasaulyje jai nepadės. Vėl nelogiška? Juk galėtų pati išeiti, o jei neišeina, tai gal kokių ekonominių priekaištų tam vyrukui turi, be pinigų likti nenori? Juk turi egzistuoti kažkoks akivaizdus motyvas būti ir toliau mušamai? Gal jai tai patinka? (aut. – pastarasis argumentas ypač išveda iš kantrybės patyrusius psichikos sveikatos specialistus)

Mes meistriškai mokame visokias prielaidas daryti, ieškoti racionalaus paaiškinimo ten, kur jo net užuomazgų nėra. Tai mes paprastai darome, turėdami kažkokios srities žinių spragų, kurias dirbtinai užpildome savo ASMENINIAIS įsitikinimais, gyvenimiška patirtimi, žinojimu, kaip tas pasaulis surėdytas… O tereikia bent truputį pasigilinti į psichologinės traumos esmę, ir daug kas savaime pasidaro aišku. Gal nepriimtina, kelia pasipiktinimą, bet vis tiek aišku…

Visų pirma darosi aišku, jog žmogus į smurtinius santykius dažniausiai ateina su tam tikra ankstyvosios prievartos istorija: išgyvenęs tėvų fizines “bausmes”, nepriežiūrą, seksualinį smurtą, už kurį niekas nebuvo nubaustas, ar kitas gyvenimiškas negandas… Taip pat darosi aišku, kad smurtautojai nėra dievo avinėliai, kuriuos tiesiog “išprovokavo”, kad jie irgi visokio blogio gyvenime matę ir jau šiaip iš “tų bobų” nieko gero nesitiki. Čia gal ir vieta priminti visiems apie feministinius baubus, kurie, kad ir kaip bandytume juos nuneigti, bujoja ir net neketina trauktis iš XXI a.: patriarchalinės visuomenės sandaros ir menkinančio požiūrio į moteris pasekmes… Kai visa tai turi galvoje, jau nebe taip pikta, jog moterys “atsiima kaltinimus” ir, žiūri, jau nebesinori teisinti smurtautojo ale “išprovokuotas pasmurtavo biški”, galop net tie stiprūs “teisuoliškumu” atsiduodantys jausmai atslūgsta…

O kas lieka? Lieka suvokimas, kad pasaulyje vyksta daug blogų dalykų, ir kartais žmonės, kurie kenčia, nesugeba savęs apsaugoti, nemoka priimti pagalbos, nemoka daryti logiškų sprendimų. Kai kurių gyvybes gali išgelbėti savalaikis tarnybų reagavimas, psichinę sveikatą – atitinkamų specialistų konsultacijos, o juos pačius – tik jie patys, su sąlyga, kad niekas iš minėtų pagalbos teikėjų jų nekaltins, nemenkins, nespaus priimti sprendimus, kurie būtų palankūs tik spaudžiančiajam. Sielos randai, ypač atsiradę nuo artimųjų žmonių agresijos, gyja pernelyg lėtai…

Taigi, jei per planuojamus mokymus mes, Specializuotos kompleksinės pagalbos centrų konsultantai ir psichologai, kartu su policijos pareigūnais, kalbėsime apie minėtus “teorijos” ir “praktikos” prasilenkimus, kalbėsime apie realius, sisteminio smurto palaužtus žmones, o ne apie “idealius parodymų davėjus”, galbūt iš to išeis rezultatas. Koks? Mūsų lūkestis yra įnešti į teisine logika persmelktas ir savos “gyvenimiškos patirties” bei nuostatų nešinas galvas, kad smurtas artimoje aplinkoje nėra tai, kas matoma, nėra tai, ką galima lengvai paaiškinti ir sudėlioti į teisinės logikos lentynas. Bandymų jau būtą, gal galime judėti į priekį?