Informacija

BALTOJI MEŠKA, ARBA SAVITAS POŽIŪRIS Į SMURTO IŠTAKAS

… žmonės truputį iškreipė prigimtį, nes jie nėra gimę vilkais, o tik pasidarę.

Dievas jiems nedavė nei patrankų … nei durtuvų, jie patys pasigamino …

Voltaire

Neseniai per National Geografic kanalą žiūrėjau laidą apie laukines meškas, jos metu buvo pasakota apie kiekvienos meškų rūšies prigimtį ir evoliucinį išsivystymą. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad juodos meškos letenos fiziologinė paskirtis rausti žemę, o baltosios meškos letena suformuota gamtos kaip žudymo priemonė?

Kartais jaučiuosi lyg būčiau baltoji meška, bet ne todėl, kad turiu norą ir gebėjimą žudyti, bet dėl to, kad šis gyvūnas man reiškia dviejų simbolių susijungimą. Balta spalva – tai kas siejama su švaria, balta lenta, kitaip tariant „tabula rasa“. Kai kalbama apie tik gimusį kūdikį, kuris su laiku išmoksta to, kas ateina ir „įsirašo“ iš jį supančios aplinkos. Tačiau žmogiškoji būtybė – tai ne tik tuščia lenta. Į pasaulį ateiname su tam tikromis prigimtinėmis savybėmis. Baltosios meškos letena, skirta žudyti ir draskyti grobį, asocijuojasi man su prigimtine pykčio, impulsyvumo, agresijos, naikinimo energija, kurią, manau, turi kiekvienas žmogus. Esminiai klausimai mums – sąmoningai mąstantiems žmonėms: kada, kiek ir kokiu būdu mes ją išreiškiame, kas generuoja šią energiją mūsų kūnuose?

Nesuklysiu, manau, jei agresiją pavadinsiu instinktyviu, nesąmoningu, nekontroliuojamu, impulsyviu stiprios, galingos energijos protrūkiu. Agresijos arba pykčio energija yra prigimtinė duotybė, leidusi mūsų protėviams išlikti aplinkoje, kupinoje pavojų. Mes jau senokai nebegyvename uolose, nesikarstome medžiais, tačiau vis dar puolame ir smurtaujame aplinkoje, kurioje sąlyginai turėtume jaustis saugiai.

Kodėl tai vyksta? Juk mes ne tigrai, ne meškos, ne krokodilai, ne smaugliai… o kartais elgiamės panašiai kaip šie gyvūnai. Kaip dažnai pasitaiko atvejų, kai vyras stiklinėmis akimis kelia kumštį prieš to nelaukiančią, silpnesnę moterį, arba mama, pagauta impulso, supurto savo vaiką. Kaip smauglys, prieš prarydamas, prismaugia savo grobį, arba katinas, žaidžiantis su pridūsinta pele, kai kurie smurtautojai metų metus tyčiojasi iš savo aukų, taikydami psichologinį, seksualinį, ekonominį smurtą ar visų jų junginį.

Laukinėje gamtoje auka, susidūrusi su plėšrūnu, gali apsimesti negyva arba susilieti su aplinka, kad liktų nepastebėta. Panašiai vyksta ir esant smurtui artimoje aplinkoje. Vienas, siekdamas grobio, puola ir tranko, kitas tyliai, kiekvieną dieną kaltindamas save, taikosi, keičia savo elgesį, paklusta, matydamas tai kaip vienintelį išgyvenimo būdą. Taip kenčiantys asmenys metų metus patiria smurtą, bet bijo kažką daryti, kaip bijo, sustingęs driežas, susiliejęs su jį supančia aplinka. Juk kiek daug ir mes nematome aplink save kenčiančių žmonių, kaip dažnai ignoruojame nebylius pagalbos prašymus.
O su kokiu gyvūnų Jūs save asocijuojate? Kas slepiasi Jūsų viduje?

Autorė – Irina El Osta, psichologijos studentė-konsultantė. Daugiau autorės straipsnių čia.


Straipsnis publikuojamas kampanijos “Telkimės už Lietuvą be smurto!” rėmuose. Apie kampaniją skaitykite “Naujos kampanijos pradžia”.